DI mažinant programinės įrangos kūrimo kainą, konkurenciniam pranašumui įgyti reikia keisti veiklos modelį. Organizacijos, pertvarkančios komandų darbą, o ne tik diegiančios DI asistentus, turi daugiau galimybių pasiekti ilgalaikės naudos.
DI pagrįstai inžinerijai reikia dviejų vienas kitą papildančių pajėgumų: programų komandų, gerai pažįstančių klientus ir problemas, bei platformų ar „infrastruktūros“ komandų, teikiančių bendrą kontekstą, apsaugos, vertinimo ir valdysenos priemones saugiam žmonių ir DI agentų darbui dideliu mastu.
Technologijų vadovų dėmesys nuo kūrimo pajėgumų valdymo krypsta į kūrimo sistemos projektavimą. Vadovai turi aiškiai nuspręsti, už ką atsako programų komandos, koks kontekstas ir kontrolė yra bendri, kur agentams reikia žmogaus patvirtinimo ir kaip matuoti įrodymais patvirtintą mokymąsi bei vertę klientams.
Daug šiuolaikinės inžinerijos praktikų susiformavo tada, kai kurti programinę įrangą buvo brangu. Pagrindinis klausimas buvo: kaip daugiau komandų galėtų išleisti daugiau programinės įrangos, užtikrindamos didesnį išleidimo proceso nuspėjamumą? Ši prielaida lėmė komandų struktūrą, platformų finansavimą ir kūrimo vertinimą. Plėtra dažnai reiškė daugiau darbuotojų, o sėkmė paprastai matuota sistemoje atlikto darbo kiekiu.
DI keičia šią prielaidą. Mūsų požiūriu, DI pagrįsta inžinerija nėra tradicinė inžinerija su geresniais įrankiais. Jai reikia kitokio veiklos modelio: mažesnių, klientų problemas gerai pažįstančių programų komandų, kurioms padeda platformų ar „infrastruktūros“ komandos. „Infrastruktūra“ vadiname kontroliuojamą veiklos aplinką, suteikiančią žmonėms ir agentams kontekstą, įrankius, leidimus, grįžtamąjį ryšį bei ribas, būtinas saugiai naudoti DI dideliu mastu.
Technologijų ir duomenų vadovams tai svarbu, nes vien asmeninio našumo augimas neužtikrins saugaus DI naudojimo visoje organizacijoje. Be apgalvoto veiklos modelio gresia suskaidyti įrankiai, dubliuojami sprendimai, neaiški atsakomybė, nevaldoma duomenų atskleidimo rizika ir nevienoda kokybė.
Įmonės turėtų pereiti nuo klausimo „Kaip padėti inžinieriams naudoti DI?“ prie „Kaip pertvarkyti inžinerijos sistemą, kad žmonės ir agentai saugiai kurtų vertę visos įmonės mastu?“
DI leidžia inžinieriams nagrinėti daugiau idėjų, greičiau kurti prototipus ir išbandyti daugiau būdų. Tačiau didesnė darbų apimtis savaime nesukuria daugiau vertės. Be gebėjimo priimti pagrįstus sprendimus, tinkamo konteksto ir veiksmingo vertinimo darbų apimtis gali augti sparčiau nei gebėjimas nuspręsti, kuo pasitikėti, ką diegti ar iš ko mokytis.
DI gali sumažinti kodo generavimo ir eksperimentų kainą. Ar sumažės bendra programinės įrangos kaina, priklauso nuo to, kiek darbo dar reikės peržiūrai, integravimui, eksploatavimui, priežiūrai ir perdarymui.
Tikimės, kad inžinerinis pranašumas vis labiau priklausys nuo keturių gebėjimų:
Nuspręsti, ką ir kaip kurti bei kaip fiksuoti šiuos pasirinkimus.
Užtikrinti faktinį pagrindimą: žmonių ir DI sistemų darbą grįsti tinkamomis organizacijos žiniomis.
Saugiai plėstis pasitelkiant bendras platformas, kontrolę ir vertinimą.
Kurti architektūrą, leidžiančią įtraukti naujus įrankius ir komponentus be nuolatinių sutrikimų.
Tad ribojantis gebėjimas nebėra darbų atlikimas, o jų naudos didinimas: pasirinkti tinkamą darbą, grįsti jį kontekstu, tikrinti veiksmingumą ir žinoti, ko neišleisti.
Pingant eksperimentams, vertingesni tampa ir sprendimų įrašai. Organizacijos turi žinoti, kas išbandyta, kas nepavyko, ko išmokta ir kodėl pasirinktas vienas, o ne kitas kelias.
Inžinerijos sistemos turėtų siekti greito patikrinimo, saugaus tobulinimo ir užfiksuotų pamokų, ne vien kūrimo spartos. Tai keičia ir inžinieriaus vaidmenį, ir jį supančią komandą.
Inžinieriai ne tiek tolsta nuo kūrimo, kiek pereina prie kuriamų sprendimų formavimo, vertinimo ir koordinavimo.
DI kuriama programinė įranga nepanaikina inžinierių poreikio. Ji didina žmonių, gebančių suprasti sistemos ribas, apibrėžti sąsajas, rengti vertinimus ir koordinuoti žmonių bei agentų darbą, svarbą. Inžinieriai, derinantys gilias technines žinias su gebėjimu spręsti, suprasti produktą ir vertinti, dažnai sukurs daugiau vertės nei susitelkę vien į atskirų komponentų įgyvendinimą.
Anksčiau produktų komandos spręsdavo, ką kurti, o inžinerijos komandos – kaip tai padaryti. Dabar daugelis organizacijų sujungia produkto, dizaino ir inžinerijos specialistus. DI keičia darbą pačioje komandoje: pigesni prototipai leidžia per vieną ciklą pereiti nuo problemos apibrėžimo prie įgyvendinimo ir vertinimo. Komandos gali išbandyti daugiau variantų, anksčiau atmesti silpnas idėjas ir patikrintas idėjas toliau įgyvendinti darbinėje aplinkoje.
Tai palanku mažoms įvairių sričių komandoms, kuriose produkto, dizaino, inžinerijos ir dalykinės srities specialistai mokosi bendru ciklu. Produkto ir techninių sprendimų priėmimas nesusilieja į vieną vaidmenį, tačiau turi būti glaudžiau susietas. Produktų vadovams reikia pakankamai techninių žinių prototipams kurti ir variantams vertinti. Inžinieriams reikia pakankamo klientų ir verslo konteksto, kad galėtų apibrėžti problemą, o ne tik įgyvendinti iš anksto numatytą atsakymą.
Inžinerijos organizacijos tradiciškai laikė kodą pagrindiniu turtu. Lengvėjant kodo generavimui, daugiau ilgalaikės vertės slypi jo kontekste: dalykinėse žiniose, klientų supratime, veiklos patirtyje, nuosavuose duomenyse, vertinimo duomenų rinkiniuose, mašinoms suprantamose taisyklėse ir architektūrinių sprendimų istorijoje, paaiškinančioje sistemų veikimą.
Kodo bazės svarbios iš dalies todėl, kad jose įkūnytos sunkiai įgytos žinios apie verslą ir klientus. DI keičia kodui kurti reikalingas pastangas, bet nepanaikina pastangų toms žinioms įgyti. Todėl organizacijos turėtų neapsiriboti kodo apimtimi ir investuoti į augančios vertės turtą: gerai valdomus nuosavus duomenis, patogias žinių sistemas, gilų klientų supratimą ir aiškius sprendimų įrašus.
IT ir duomenų vadovams tai reiškia, kad informacijos architektūra ir duomenų valdysena tampa esminėmis inžinerijos veiksmingumo sąlygomis. DI agentai gali naudoti tik tą kontekstą, kurį jiems leidžiama pasiekti ir kurį jie geba interpretuoti. Tad išskaidytos žinios, neaiški atsakomybė už duomenis ir nenuoseklūs leidimai tampa inžinerijos apribojimais, ne tik informacijos valdymo problemomis.
Tapęs kūrimo sistemos dalimi, kontekstas nebegali likti pasyvia dokumentacija. Jis tampa platformos funkcija.
Kai kontekstas, vertinimas ir valdysena tampa kūrimo sistemos dalimi, DI kūrimo nebegalima visiškai patikėti atskiroms komandoms. Tačiau jo nereikėtų centralizuoti tiek, kad komandos nutoltų nuo tikrųjų klientų problemų.
Federacinis modelis suderina šiuos poreikius. Savarankiškos programų komandos lieka arti problemos, o bendros platformos ir infrastruktūra teikia daugkartinius įrankius, valdomą prieigą prie konteksto, vertinimo modelius, leidimus ir valdyseną. Federacija veikia tik aiškiai pasidalijus atsakomybę: programų komandos atsako už procesą ir rezultatą, infrastruktūros komandos suteikia bendras saugaus darbo priemones, o rizikos, saugumo ir valdysenos specialistai išlaiko nepriklausomą priežiūrą.
Programų komandos ir srities ekspertai turėtų apibrėžti užduočiai skirtus vertinimo atvejus ir priėmimo kriterijus. Infrastruktūros komanda turėtų suteikti nuosekliam vertinimui reikalingą infrastruktūrą, bendras kontrolės ir ataskaitų teikimo priemones.
Sritis | Programos komanda | Infrastruktūros komanda | Rizika, saugumas ir valdysena |
|---|---|---|---|
Produktas ir rezultatas | Pasirenka problemą, procesą, naudotojo patirtį ir sėkmės rodiklius; atsako už rezultatą klientams ir verslui | Teikia daugkartinius sprendimų modelius, įrankius ir telemetriją | Nustato ribas, kai naudojimo atvejis kelia reikšmingą riziką |
Kontekstas ir prieiga | Nurodo procesui reikalingą informaciją ir veiksmus | Teikia konteksto sąsajas, agento tapatybę ir įrankių leidimus | Tvirtina prieigą prie jautrių duomenų ir kontrolės ribas |
Vertinimas ir išleidimas | Apibrėžia priėmimo kriterijus ir peržiūri rezultatus | Prižiūri vertinimo rinkinius, audito žurnalus ir patvirtintus diegimo kelius | Tvirtina didelės rizikos naudojimo atvejus, išimtis ir reikšmingus pakeitimus |
Finansavimas ir atskaitomybė | Gauna finansavimą programos rezultatui pasiekti ir už jį atsiskaito | Finansuojama kaip bendras pajėgumas; vertinama pagal pakartotinį naudojimą, aprėptį ir laiką iki saugaus veikimo darbinėje aplinkoje | Atsako už nepriklausomą priežiūrą ir kontrolės sprendimus |
Darbo ritmas ir mokymasis | Tobulina su srities ekspertais, peržiūri rezultatus, žmonių pakeistus sprendimus ir incidentus | Paverčia pamokas naujais testais, kontrolės priemonėmis ir daugkartiniais pajėgumais | Peržiūri incidentus ir pakeitimus sutartuose tvirtinimo etapuose |
Tai keičia ir vadovų požiūrį į komandos dydį. Mažesnės komandos, kuriančios daugiau programinės įrangos, nėra savaiminis tikslas. Tikslas – pasitelkti žmogaus gebėjimą spręsti ten, kur jis kuria daugiausia vertės: problemą gerai pažįstančiose programų komandose ir bendruose pajėgumuose, leidžiančiuose joms judėti sparčiai, bet neprarasti kontrolės.
Mažėjant programų komandoms ir augant DI pagalbai, organizacijoms reikia stipresnių bendrų pajėgumų, kad kūrimas išliktų saugus, nuoseklus ir atskaitingas.
Tradicinė platformų inžinerija daugiausia siekė didinti kūrėjų našumą, o pagrindiniai jos naudotojai buvo žmonės. DI pagrindu sukurta platforma turi padėti ir žmonėms, ir agentams.
Agentas kūrėjų platforma naudojasi kitaip nei žmogus. Jam reikia mašinoms prieinamų instrukcijų ir įrankių, aiškių leidimų bei patikimų darbo vertinimo būdų. Infrastruktūra turi apimti ir stebimumą, saugumą, atitiktį bei žinių valdymą. Jos tikslas – paversti autonomiją naudinga, nustatant aiškias, užtikrinamas ribas.
Tarkime, bankas diegia DI padedamą užklausų dėl ginčijamų kortelių operacijų tvarkymo procesą. Programos komanda pradeda nuo siauros užduoties: klasifikuoti atvejį, rasti taikomas taisykles ir parengti atsakymą aptarnavimo darbuotojui. Ji atsako už procesą, naudotojo patirtį, perdavimo specialistams kriterijus ir sėkmės rodiklius. Ji nenustato reguliavimo taisyklių ir nesuteikia agentui naujų leidimų.
Šiuo atveju agentai galėtų padėti įgyvendinti sprendimą, atlikti užduočiai skirtus testus ir parengti programinės įrangos laidą. Diegimą į darbinę aplinką vis tiek tvirtintų žmonės, o veikimo rezultatai padėtų planuoti kitą vertinimo ir kūrimo etapą. Vykdymo kontrolė lieka atskira: klientų aptarnavimo agentas turėtų naudoti tik patvirtintus įrankius ir duomenis, laikydamasis leidimų bei perdavimo specialistams tvarkos.
Kontekstas: agentui prieinamas nagrinėjamas atvejis, tik būtini kliento duomenų laukai, patvirtintos produktų ir skundų procedūros bei mašinoms suprantamos perdavimo taisyklės. Jam neprieinami neapdoroti mokėjimo duomenys, nesusiję klientų įrašai ar įrašymo į atvejų valdymo sistemą teisė.
Vertinimas: prieš išleidimą tipinių ankstesnių ir ekspertų sužymėtų ribinių atvejų testai turi patvirtinti klasifikavimo tikslumą, taisyklių laikymąsi, tinkamą susilaikymą, asmens duomenų apsaugą ir skundų ar finansiškai jautrių atvejų perdavimą specialistams.
Patvirtinimas: sprendimą dėl produkto priima programos komanda. Rizikos, saugumo ir atitikties specialistai tvirtina prieigą prie duomenų, taisyklių susiejimą ir diegimo kelią. Kiekvieną siunčiamą žinutę patvirtina aptarnavimo darbuotojas; sprendimai dėl kliento pinigų ar teisių nepriklauso agento autonomijai.
Infrastruktūros įrašas: kiekvieną kartą fiksuojama agento tapatybė, modelio versija, gautas kontekstas ir šaltiniai, įrankių iškvietimai, taisyklių patikros, vertinimai, žmonių pataisos ar pakeisti sprendimai ir incidentai. Pasiteisinusius sprendimus komanda paverčia daugkartinėmis konteksto sąsajomis, vertinimo atvejais, leidimų šablonais ir patvirtintais diegimo keliais. Nesėkmės ir sprendimų pakeitimai tampa naujų testų bei proceso patobulinimų pagrindu.
Taip agentui suteikiama veikimo laisvė, bet tik per patvirtintą kontekstą ir įrankius, o kiekviena svarbi riba palieka įrodymų, kuriuos galima peržiūrėti ir panaudoti dar kartą. Už svarbius sprendimus ir toliau atsako žmonės. Ilgainiui bankas gali remtis realiais atvejais – agento sėkme, žmonių įsikišimu ir nesėkmėmis – tobulindamas procesą ir spręsdamas, ar plėsti jo veiklos sritį. Taip praktikoje atrodo ribota autonomija ir įrodymais patvirtintas mokymasis.
Šis pasidalijimas atsispindi infrastruktūros komandos valdomose sistemose ir kontrolės priemonėse. Infrastruktūros komandos gali atsakyti už:
Agentų tapatybę: tarnybinių tapatybių išdavimą, atsakingų asmenų ir aplinkos fiksavimą, kiekvieno agento modelio, užklausos bei įrankių versijų sekimą.
Įrankių leidimus: skaitymo ir rašymo sritis, duomenų prieigos ribas, užklausų dažnio ribojimą, tvirtinimo etapus ir numatytąjį agento veiksmų draudimą.
Konteksto sąsajas: patvirtintų žinių ir duomenų teikimą per versijuojamas, leidimų paisančias sąsajas, aiškiai nurodant kilmę ir aktualumą.
Vertinimo rinkinius: tipinių pavyzdžių, ribinių atvejų, saugos, saugumo ir regresijos testų bei išleidimo kriterijų priežiūrą.
Audito žurnalus ir stebimumą: agento tapatybės, gauto konteksto, įrankių iškvietimų, rezultatų, patvirtinimų, žmonių pakeitimų, nesėkmių ir incidentų fiksavimą, tinkamą saugojimą bei prieigos kontrolę.
Patvirtintus diegimo kelius: izoliuotą, šešėlinį, etapais vykdomą ir darbinį diegimą su automatinėmis patikromis, grąžinimo mechanizmais ir pokyčių kontrole.
Infrastruktūros komandos nėra naujas visų esamų platformos funkcijų pavadinimas. Mašininio mokymosi eksploatavimo, saugumo, valdysenos ir platformų komandos išlaiko savo atsakomybes. Infrastruktūros komanda susieja kontrolę su DI procesų kūrimu ir vykdymu: taisykles – su leidimais ir tvirtinimu, kontekstą – su valdomomis sąsajomis, vertinimą – su testais, o agentų veiksmų auditą ir pakartotinį naudojimą – su žurnalais.

Inžinerinį darbą skaidant į programų kūrimą ir bendrų pajėgumų teikimą, kartu turi keistis personalo formavimas, vadovavimas ir vertinimas.
Programų komandoms reikia gebėjimo priimti produkto, inžinerinius ir dalykinius sprendimus gerai suprantant problemą. Platformų ir infrastruktūros komandoms reikia žmonių, gebančių kurti ir prižiūrėti bendrą aplinką, skirtą dideliam žmonių bei agentų skaičiui.
Technologijų, duomenų ir IT vadovams tenka nuspręsti, ką teikti centralizuotai, o ką palikti atskiroms komandoms.
Programų komandoms reikia laisvės dirbti sparčiai ir palaikyti artimą ryšį su klientais. Joms neturėtų tekti iš naujo kurti saugios duomenų prieigos, stebimumo, vertinimo ir valdysenos priemonių.
DI pagrindu veikiančioje organizacijoje technologijų vadovai turi dalį dėmesio nuo kūrimo pajėgumų valdymo perkelti į kūrimo sistemos projektavimą. Tai apima:
darbuotojų atranką ir ugdymą pagal gebėjimą vertinti situaciją bei priimti kokybiškus sprendimus;
investicijas į bendras DI platformas, vertinimus, apsaugos priemones, patvirtintus kelius, žinių srautus ir prieigos modelius;
agentų, žmonių ir bendrų procesų veikimo ribų nustatymą;
įrodymais patvirtinto mokymosi, patikimumo, poveikio klientams ir saugaus pakartotinio naudojimo vertinimą;
pakankamą technologijų išmanymą, kad būtų aišku, kur DI iš tiesų keičia kūrimo ekonomiką.
Tinkama sistema padeda komandoms gauti reikiamą kontekstą, tikrinti DI sukurtą darbą, pakartotinai naudoti patikrintus sprendimus ir atpažinti, kur būtinas žmogaus patvirtinimas.
Daugelis inžinerijos rodiklių atsirado tada, kai programinės įrangos kūrimas buvo vienas didžiausių ribojančių veiksnių. Komandos sparta, užduočių taškai, pralaidumas ir diegimo dažnis tebėra naudingi veiklos signalai, bet DI mažinant kūrimo pastangas vien jų nebeužtenka.
Komanda gali generuoti daugiau kodo ir eksperimentuoti dažniau, tačiau vis tiek priimti prastus sprendimus, be reikalo sudėtinginti sistemas ar didinti riziką.
Todėl technologijų vadovams nepakanka klausti, kiek programinės įrangos sukuriama ar kaip plačiai naudojami DI įrankiai. Jie turi suprasti, ar DI padeda sparčiau mokytis, gerinti rezultatus klientams ir patikimai veikti laikantis sutartų ribų.
Programų komandoms gali būti naudingi šie rodikliai:
laikas iki įrodymais patvirtintų išvadų;
rezultatų klientams pagerėjimas;
sukurta vertė verslui;
naudojimo mastas ir elgsenos pokyčiai;
eksperimentų, leidusių priimti pagrįstus sprendimus, dalis.
Laikas iki patvirtintų išvadų turi apimti visą laikotarpį nuo eksperimento pradžios iki pakankamų įrodymų sprendimui priimti surinkimo. Jei komanda pradeda pirmadienį, įdiegia trečiadienį, o pagrįstą sprendimą priima penktadienį, jos mokymosi ciklas trunka savaitę, ne dvi kūrimo dienas.
Platformų ir infrastruktūros komandoms gali būti naudingi šie rodikliai:
pakartotinis patvirtintų DI sprendimų naudojimas;
vertinimo aprėptis ir veiksmingumas;
su DI susiję incidentai ir perdarymai;
laikas nuo idėjos iki saugaus veikimo darbinėje aplinkoje;
agentų veiksmų stebimumas;
pasirengimas auditui ir atitikties patikroms.
Sąnaudų rodikliai turi apimti modelio naudojimą, žmonių peržiūras, nesėkmingus bandymus, perdarymus ir veiklos palaikymą kiekvienam sėkmingam rezultatui.
Šiems rodikliams taip pat būtinos aiškios apibrėžtys, pradinės vertės ir vertinimo metodai. Tikslas – ne pakeisti vieną universalią rodiklių sistemą kita, o įvertinti, ar kūrimo sistema duoda patikimų rezultatų.
Programų ir infrastruktūros modelis – vienas atsakas į dabartinį DI pagrįstos inžinerijos etapą. Jo nereikėtų laikyti nekintama galutine būsena.
Pagrindinį inžinerinio darbo vienetą vėl galėtų pakeisti keli pokyčiai:
agentams perduodama atsakomybė už ištisus procesus;
dalis programinės įrangos tampa laikina, užuot ją prižiūrėjus metų metus;
naudotojai nuo programų sąsajų pereina prie sąveikos per agentus;
baziniai modeliai perima daugiau platformos funkcijų;
dėl reguliavimo audituojamumas ir atskaitomybė tampa pagrindiniu inžineriją ribojančiu veiksniu.
Tai galimybės, o ne neišvengiami rezultatai. Joms išsipildžius, net programų ir platformų komandų atskyrimas gali pasirodyti per siauras.
Geriausiai šiam neapibrėžtumui pasirengusios organizacijos savo veiklos modelį laikys prisitaikančiu. Jos remsis aiškiais principais, išsamiu kontekstu, ribota autonomija ir sparčiu mokymusi, o ne nekintamomis komandų struktūromis ar įrankiais.
DI nemažina inžinerijos sistemų svarbos. Jis didina gero jų projektavimo vertę.
Pingant programinės įrangos kūrimui, pranašumą įgyja organizacijos, gebančios geriau spręsti, kaupti naudingą kontekstą ir saugiai veikti. DI pagrįsta inžinerija neapsiriboja DI įrankių naudojimu. Ji persitvarko pagal naujus ribojančius veiksnius: sprendimų kokybę, bendrą kontekstą, ribotą autonomiją ir spartų mokymąsi.
Technologijų vadovai gali pradėti aiškiai atsakydami į keturis klausimus:
Kokius sprendimus dėl klientų ir produktų turi priimti programų komandos?
Kokiu kontekstu, kontrolės ir vertinimo priemonėmis reikėtų dalytis?
Kur agentai gali veikti savarankiškai, o kur reikia žmogaus patvirtinimo?
Kokie rodikliai atskleidžia įrodymais patvirtintą mokymąsi, vertę klientams ir saugų veikimą?
Atsakymai į šiuos klausimus DI diegimo vertę lems labiau nei organizacijos įdiegtų asistentų skaičius.
