Su klientais bendraujantis DI atstovauja jūsų prekės ženklui, todėl jam kurti reikia visiškai kitokių įgūdžių nei vidiniams įrankiams.
Funkcionalų agentą nuo įtikinamo labiau skiria koncepcija nei technologija, nes dauguma užklausų rašomos kaip instrukcijų rinkiniai, o ne kaip dialogo projektai.
Tinkamesnę perspektyvą siūlo lingvistika ir kognityvinė psichologija: pokalbiai turi struktūrą, o užklausos kuria dėmesio aplinką. Tai, ką pateikiate pradžioje, ką kartojate ir kaip užbaigiate, patikimai formuoja agento elgesį.
Apribojimai padeda, bet tik tada, kai yra tikslūs. Per daug išimtinių atvejų lemia nenatūralią sąveiką ir gremėzdiškas užklausas, o mažesnis sprendimų skaičius leidžia sutelkti dėmesį į svarbiausius.
Kurti su klientais bendraujantį pokalbių DI verslui nėra lengva.
Net ir itin aktyviai technologijas diegiančioms įmonėms, kurios jau pasitelkia DI darbuotojų kasdienėje veikloje ir galbūt net yra sukūrusios individualių DI įrankių vidiniam naudojimui, paversti DI savo sąsaja su pasauliu yra visai kas kita.
Ir tai išties yra paaukštinimas. Pradėjęs bendrauti su klientais, DI iš darbštaus praktikanto tampa oficialiu darbuotoju: apsivelka uniformą ir klientų akyse atstovauja prekės ženklui.
Ant kortos pastatyta daug. Dabar kiekviena klaida yra vieša ir gali būti užfiksuota.
Mūsų kuriami produktai dažnai yra kelių agentų sistemos, verslo lygmeniu pasižyminčios sudėtinga sąveika. Tačiau pati logika gali būti lengvesnioji dalis. Didesnis iššūkis – įtikinti naudotojus, kad jie visą laiką kalbasi su vienu agentu ir kad jo žodžiai yra verti dėmesio.
Todėl užklausas rašome ir perrašome daugybę kartų.
Kai kuriems agentams sukurti prireikia šimtų užklausų iteracijų. Visų jų tikslas vienodas: nenukrypti nuo užduoties ir kalbėti žmonėms artimu balsu.
Užklausų tobulinimo patirtis paskatino mus kūrybiškiau ieškoti įkvėpimo. Pradėjome semtis idėjų iš kitų disciplinų. Žinoma, pasiteisino ne viskas, o tai, kas pasiteisino, retai pavyko iš pirmo karto. Šių tyrinėjimų rezultatas – mūsų komandoje susiformavusi kitokia užklausų formulavimo paradigma.
Atotrūkis tarp sistemiškai funkcionalaus ir puikiai bendraujančio agento yra ne vien techninis – jis konceptualus. Tai atstumas tarp pasaulio, kuriame užklausa įkurdina agentą, ir tikrojo žmonių bendravimo pasaulio, kuriame jis veikia.
Pastarajam būdingas neapibrėžtumas, kurį žmonės gerai jaučia, o geranoriški pašnekovai įveikia bendradarbiaudami pagal subtilias, neišsakytas pokalbio taisykles. Prastai parengtas agentas iškart krinta į akis.
Kad nesugriautume ketvirtosios sienos, arba Tiuringo iliuzijos, galime pasitelkti lingvistikos ir kognityvinės psichologijos įžvalgas ir išmokyti agentus dialogo meno.
Lingvistika siūlo visą kalbos vartojimo tyrimų priemonių rinkinį, įskaitant pokalbio analizę, nagrinėjančią, kaip žmonės kiekvieną akimirką kuria ir valdo pokalbius. Taikoma užklausų formulavimui, ši sistema suteikia žodyną, leidžiantį pokalbį suvokti ne kaip apsikeitimą žodžiais, o kaip apsikeitimą veiksmais.
Vieni veiksmai yra praktiniai, pavyzdžiui, informacijos gavimas ar suteikimas, kiti – socialiniai, pavyzdžiui, ryšio palaikymas ar trinties vengimas. Tokie veiksmai vyksta platesnėje dialogo ir jo etapų struktūroje, o kiekviename etape tikimasi tam tikrų veiksmų. Dialogai turi pradžią ir pabaigą, taip pat perėjimus prie kitų temų ir net pasirengimą jiems – kartais nejaukias akimirkas, kai nauja kryptis subtiliai pasiūloma, aptariama ir pasirenkama tarp eilučių.
Nesusikalbama nuolat, net kai visų šalių ketinimai patys geriausi. Nors žmonės dialogo meną įvaldę nevienodai, svarbiausia tai, kad jūsų agento LLM savaime neturi net ir vidutiniam žmogui būdingos bendravimo intuicijos.
Lingvistinę analizę prasmingai papildo kognityvinė psichologija. Ji paaiškina, kaip iš tiesų veikia dėmesys, atmintis ir sprendimų priėmimas: kaip žmonės vertina pradžioje ir pabaigoje pateiktą informaciją, kaip konkretūs dirgikliai sukelia nuspėjamą elgesį ir kaip apribojimai gali suteikti laisvės mažindami kognityvinę apkrovą.
Užklausa nėra neutralus instrukcijų konteineris. Tai dėmesio aplinka. Todėl svarbu, kas pateikiama pradžioje. Svarbu ir tai, kas pateikiama pabaigoje. Svarbu, kas kartojama. Žmonės paprastai lengviau prisimena sąrašo pradžią ir pabaigą nei vidurį. Psichologai tai vadina eilės pozicijos efektu: pirmumo ir naujumo poveikiu.
Praktikoje panašų reiškinį matome ir LLM veikloje. Pirmosios gairės apibrėžia kontekstą: kas yra agentas, kokį vaidmenį jis atlieka ir kokiame pasaulyje tikisi veikti. Baigiamosios gairės dažnai veikia kaip „paskutinis dalykas, kurį jis išgirsta“. Jei svarbiausias instrukcijas pateiksime čia, padidės tikimybė, kad jų bus laikomasi.
Atidžiai rinkdamiesi įvairių instrukcijų vietą užklausoje, taip pat turėtume stebėti bendrą ribų, kurias šios instrukcijos nustato agentui, formą.
Instrukcijos riboja agentą: sumažina konkuruojančių galimybių, kurias jam tenka įvertinti, skaičių ir susiaurina bendrą problemos erdvę. Užklausose turi būti pakankamai apribojimų, kad agento užduotis būtų įveikiama.
Psichologija rodo, kad instruktuojant darbuotojus, ypač mažiau patyrusius, verta kuo aiškiau apibrėžti užduotį ir taip kiek įmanoma sumažinti kognityvinę apkrovą. Nors apribojimai gali atrodyti varžantys laisvę, mažesnis sprendimų skaičius leidžia sutelkti dėmesį į kelis likusius svarbius sprendimus ir kūrybiškai veikti nustatytose ribose.
Tačiau bandymas nepalikti agentui jokių sprendimų ir elgesio pavyzdžių sąrašais aprėpti kiekvieną įsivaizduojamą išimtinį atvejį yra patikimas būdas sukurti nenatūraliai bendraujantį pašnekovą. Jau nekalbant apie gremėzdišką Frankenšteino užklausą, sudurstytą iš „jei“ ir „kitaip“ sąlygų, kurią valdyti – tikras košmaras.
(Metodai naudojant kelis pavyzdžius – kalbame apie jus.)
Aiškias ribas turinti užklausa pakankamai tiksliai nurodo kryptį, tačiau neperkrauna užduoties ir neparalyžiuoja agento. Dažnai tai reiškia, kad agentui pateikiama mažiau išimtinių atvejų ar tikslų – tiek nurodant, ką sakyti ar ko nesakyti, tiek kaip tai daryti ar nedaryti.
Mūsų patirtis rodo: jei ribai pakoreguoti griebiatės metodo naudojant kelis pavyzdžius, jūsų riba nėra pakankamai tiksli. Grįžkite prie pagrindinių instrukcijų ir jas patikslinkite.
Remdamiesi kognityvine psichologija svarstėme, kur užklausoje pateikti skirtingas instrukcijas ir kokio jų kiekio bei kokybės reikia, kad kuo geriau apibrėžtume agento problemos erdvę.
Prisimindami ankstesnes lingvistines įžvalgas apie dialogo meną, galime užbaigti savo užklausų formulavimo paradigmą ir dialogu grįstas instrukcijas įtraukti į platesnes agento užduoties ribas.
Su klientais bendraujančiam DI dialogas visada yra meta-užduotis, pripažįstame tai ar ne. Kai nusprendžiame užklausoje sąmoningai aptarti dialogą, dalį agento pajėgumų, arba „kognityvinės apkrovos“, skiriame dialogui suvokti ir į jį reaguoti, taip gerindami agento gebėjimą bendrauti.
Tačiau veikiausiai turėsime sumažinti pagrindinės užduoties apimtį, kad bendra problemos erdvė išliktų įveikiama ir aiškiai apibrėžta.
Taigi su klientais bendraujančiam DI geresnio dialogo ir sprendimų sąlygas kuriame kompleksiškai. Siekiame kurti mažesnius, aiškias ribas turinčius agentus, kurių pagrindinė užduotis būtų susieta su dialogo meta-užduotimi arba ją apimtų. Nerašome krūvų instrukcijų, kurios vėliau tobulinamos pavyzdžiais. Rašome mažesnį tiksliai suformuluotų instrukcijų rinkinį, dėl kurio pavyzdžiai tampa nereikalingi.
Šią užklausų formulavimo paradigmą naudojame kurdami agentus, kurie ne tik nenukrypsta nuo užduoties, bet ir atlieka ją elegantiškai bendraudami.
Apžvelgę koncepcinį lauką, kitame tinklaraščio įraše pereisime prie praktikos. Aptarsime kelis pagrindinius modelius, išryškėjusius šiuos principus praktiškai taikant užklausoms ir mokantis iš realių bandymų bei klaidų. Įdomu tai, kad priešakinių modelių teikėjų užklausų formulavimo gairėse taip pat ima ryškėti panašūs principai. Daugiau – kitą kartą.